Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Kamiu

Alberas Kamiu (Albert Camus, 1913–1960) – prancūzų rašytojas, eseistas ir dramaturgas, Nobelio premijos laureatas. Vienas svarbiausių modernių mąstytojų. Kamiu siekė sakyti tiesą apie šiuolaikinį žmogų, sklaidyti iliuzijas, bet ir neprarasti humanistinio tikėjimo. Iki šiol populiarus ir vertinamas visame pasaulyje ne tik dėl literatūrinės kūrybos, bet ir dėl autentiško kalbėjimo, dėl to, kad ieškojo vertybių, kurios kartėlio, netikėjimo ir XX a. žiaurumų iškankintai širdžiai būtų tikros ir savos.
Kamiu gimė ir augo Alžyre, tuometėje Prancūzijos kolonijoje, neturtingoje baltųjų šeimoje – tėvas prancūzas buvo vynuogynų darbininkas, ispanų kilmės motina – tarnaitė ir skalbėja, beraštė. Alberui nesulaukus vienerių, tėvas buvo pašauktas į prancūzų kariuomenę ir žuvo didelėse Pirmojo pasaulinio karo kautynėse prie Marnos, nusinešusiose daugiau kaip pusę milijono gyvybių. Motina, našlė su dviem vaikais, apsigyveno Alžyro sostinės skurdžių kvartale pas senelę, tokią pat beraštę, bet valdingą ir šiurkščią – ji dėl niekniekių mušdavo savo anūkus botagu. Tame pačiame mažame butelyje dienas leido ir kurčias, paralyžiuotas motinos brolis. Vargingų žmonių gyvenimas sukosi tik apie elementariausius poreikius, santykiai dažnai buvo pikti ir bežodžiai, tačiau kaip tik iš ten Kamiu vėliau kildins patvariausias meilės pamokas, gautas iš nebylios, nuolankios ir nieko neturinčios motinos. Už namų sienų vaikystėje vėrėsi laisvės erdvė – Viduržemio jūra, Afrikos saulė, smėlis, kūno džiugesys ir draugystė. Keturiolikmetį užvaldė aistra futbolui – jis veržėsi į sportą ir nors už nutrintus per rungtynes batų padus namuose būdavo mušamas, pagarsėjo kaip jaunių komandos vartininkas, bet šią septyniolikmečio karjerą nutraukė skurdo liga – tuberkuliozė. Dvilypis žeminančio vargo ir pasaulio grožio patyrimas, „gyvenimo meilės ir gyvenimo nevilties sampyna“ vėliau darys Kamiu „neliteratūrišku“ rašytoju, kuriam gyvenimas buvo aukščiau už literatūrą.
Gyvenant tokioje skurdžioje aplinkoje buvo sunku iškilti, tačiau Albero gabumus dar pradinėse klasėse pastebėjo ir jį ėmė globoti puikūs mokytojai, įveikę šeimos, ypač senelės, norą, kad vaikas kuo greičiau eitų uždirbti duonos. 1957-aisiais, atsiimdamas Nobelio premiją, Kamiu savo kalbas dedikavo būtent mokytojui Lui Žermenui (Louis Germain), kuris labiausiai rūpinosi jo talento ugdymu. Kitas svarbus mokytojas – rašytojas ir filosofas Žanas Grenjė (Jean Grenier) jau licėjuje atvėrė mokiniui meno pasaulį, sužavėjo antikos graikų idėjomis ir Viduržemio jūros kultūra, užkrėtė knygų skaitymu ir galiausiai paskatino rašyti – jam Kamiu 1937 m. dedikavo pirmąją esė knygą, o paskui ir garsiąją studiją Maištaujantis žmogus (1951), nuolat teiraudavosi jo nuomonės apie savo kūrybą. Tokią ištikimą, tvarią draugystę, dalijimąsi mintimis Kamiu ypač brangino – net ir pasiekęs pasaulinės šlovės viršūnę buvo su tais, kurie jį lydėjo kelio pradžioje.
Devyniolikmetį, ėmusį publikuoti esė Alžyro spaudoje, netrukus jau supo jaunų intelektualų, universiteto studentų bendrija. Su vienminčiais jis subūrė dvi teatro trupes, dalyvavo kolektyvinėje spektaklių kūryboje, pats vaidino, įsteigė leidyklą ir ėmėsi aktyvaus žurnalistinio darbo, keliavo po Europą ir gyveno savitoje jaunųjų kūrėjų kolonijoje, vadintoje „Namas priešais Pasaulį“, kur rašė pirmąjį romaną Laiminga mirtis. Porą metų net priklausė Alžyro komunistų partijai, tikėjosi prisidėti prie kovos už vargingųjų teises. Tačiau, anot biografo Rožė Grenjė (Roger Grenier), rašytojo veikla partijoje buvo iš anksto pasmerkta – jis iš pat pradžių nepriėmė visų marksizmo dogmų („visuomet atsisakysiu įterpti tarp gyvenimo ir žmogaus Kapitalo tomą“), nepaisydamas partinių ribų stojo engiamų arabų pusėn. Su meile nerdavęs į bendruomenių veiklą (ar tai būtų žurnalistika, ar politika, ar intelektualų pasaulis), Kamiu dažnai turėdavo jas palikti, nepritapęs prie nustatytų rėmų, „klano taisyklių“. Galiausiai bendruomene, kurioje jis visą gyvenimą jautė galįs būti savimi, tapo teatras – jam sukūrė keturias dramas (ypač garsios – Kaligula, 1944, Teisieji, 1949), pats jas režisavo. „Teatras yra mano vienuolynas“, – sakė Kamiu, tarp teatro žmonių jautęsis geriau nei tarp intelektualų, kuriems, anot jo, būna sunku vieniems kitus pamilti ir atsidėti bendrai kūrybai. O 1959 m. interviu teigė: „Tą moralės trupinėlį, kurį jaučiu savyje, iš tiesų gavau futbolo aikštėse ir teatro scenose, kurie liks mano tikrieji universitetai“.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Kamiu, Paryžiaus laikraščio žurnalistas, buvo vis dar nežinomas literatūros ir filosofijos pasaulyje. Bet jau 1937 m. pradėjo planuoti ant-rąjį romaną ir didelę esė, kuriais turėjo pradėti naują gyvenimo etapą. Prasidėjus karui, mėgino stoti į kariuomenę, bet, nepriimtas dėl blogos sveikatos, kilnojosi kartu su evakuojama redakcija, galiausiai su žmona prisiglaudė Alžyro mieste Orane, dirbo mokytoju, vėl grūmėsi su atgyjančia tuberkulioze, buvo priverstas vykti gydytis į nacių pavergtą Prancūziją. Tokiomis netikrumo sąlygomis, karo suirutėje, gimė tai, kas į pasaulio literatūros istoriją įėjo kaip absurdo ir egzistencializmo idėjų koncentratas. 1942 m. Paryžiaus „Gallimard“ leidykloje išleidžiamas romanas Svetimas ir filosofinė esė Sizifo mitas. Ir publika, ir kritikai išsyk suvokė šių kūrinių svarbą – tai sukrečiantys, bet viltingi ir naujoviški tekstai apie šiuolaikinį žmogų. Laikraščių antraštės skelbė: „Ateina rašytojas Alberas Kamiu“, kritikoje užvirė audringos diskusijos, teigiamai kūrinius įvertino žymusis prancūzų egzistencializmo filosofas Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre): „Tikėtina, kad niūriame ir švariame Kamiu kūrinyje gali išryškėti ateities prancūzų literatūros bruožai“. Prasidėjus Prancūzijos išlaisvinimui iš nacių, Kamiu tapo Pasipriešinimo judėjimo pagrindinio laikraščio Combat (Kova) vyriausiuoju redaktoriumi, formulavo kovos už laisvę principus ir atkurtosios respublikos tikslus. Trisdešimtmetis Kamiu, provincijos vargo augintinis, pateko į Prancūzijos nacionalinio gyvenimo viršūnę, intelektualų avangardą, įgijo didžiulę įtaką ir pelnė šlovę.
Kodėl tokio dėmesio nusipelnė Svetimas – trumpas romanas apie beprasmį gyvenimą ir beprasmę mirtį? Kodėl karo metais, tragiškai žūstant milijonams, reikėjo rašyti apie kažkokį pilką vienišių, kuris dėl keistos atsitiktinumų virtinės nužudo visai nepažįstamą arabą, o paskui nuteisiamas mirties bausme kaip visuomenės priešas? Ką čia įžiūrėjo prancūzų skaitytojai ir kritikai? Atrodo, istorijoje nėra jokio heroizmo, jokių dorybių, jokios kovos su blogiu, priešingai – abejingumas ar net amoralumas. Tačiau iš tikrųjų romano personažas Merso ir jo istorija išreiškė kur kas daugiau: Kamiu aprašė vieno nereikšmingo žmogaus situaciją, bet ja atskleidė tai, kas vyksta daug didesniu mastu, kas yra persmelkę modernią visuomenę, jos politiką, teisę ir karus. Tai beprasmybė ir atsitiktinumas, arba, kaip ištarė pats rašytojas, akistata su absurdu. Todėl Merso dažnai vadinamas „mūsų laikų herojumi“ arba tikriau – absurdo herojumi. Tai žmogus, kuris atsisako naiviai tikėti tuo, kuo tiki visuomenės dauguma, – laimės formulėmis, ritualais, privalomais jausmais, padoraus piliečio elgesio normomis, nes įžvelgia jose veidmainystę. Visuomenė, praradusi aukštesnius tikslus, nebesiekia tobulumo ir iš tikrųjų nebetiki niekuo, bet toliau vaidina tvarkingą, padorią, tikinčią ir verčia vaidinti kitus. Ji laikosi melu pačiai sau. Merso atsisako meluoti, veltis į visuomenės žaidimą, daryti kompromisus, kurių iš jo tikimasi. Net atsisako dirbtinai išspaustų ašarų bei tariamo jausmingumo savo motinos laidotuvėse ir pasitinka jos mirtį tokią, kokia ji ir yra, – nyki ir nereikšminga. Jis nevaidina prieš patrauklią moterį, kad ją romantiškai myli ir nori vesti, prieš viršininką – kad yra ambicingas ir ištroškęs karjeros, prieš pažįstamus – kad yra pasiturintis solidus tarnautojas. Nereikalingus kambarius savo bute jis palieka tuščius. Galiausiai Merso atsisako meluoti teismui, kad nuoširdžiai atgailauja dėl atsitiktinės žmogžudystės, ir yra nuteisiamas mirties bausme – ne tiek už žmogžudystę, kiek už visą savo neva amoralų, nenormalų gyvenimą, už tai, kad buvo kitoks, „aktorius be kaukės“. Atsisakęs vaidinti visuomenės vaidmenų teatre, Merso atsiduria absurdo būklėje – nedarnoje tarp aktoriaus ir jį supančių dekoracijų, tarp žmogaus ir jo gyvenimo, kaip ši būklė apibūdinama esė Sizifo mitas, kuri filosofiškai išplėtojo absurdo idėją. Merso demaskuoja visuomenę, trokštančią vaidinti gražų spektaklį, veidmainišką jos teisingumą, o ši gindamasi sutraiško jį, pasitelkusi anoniminę mašiną – teismą ir giljotiną. Vėliau rašytojas teigė: „Savo personažu bandžiau pavaizduoti vienintelį nukryžiuotąjį, kurio mes esame verti“. Iš tikrųjų Merso pratęsė tokių modernių herojų kaip Fiodoro Dostojevskio Raskolnikovas (Nusikaltimas ir bausmė) ar Franco Kafkos (Franz Kafka) Jozefas K. (Procesas) gretą. Juos visus būtų galima pavadinti moderniais „nukryžiuotaisiais“ – tais, kurie prisiima visą racionaliai nesuvokiamą šių laikų žmogaus kaltę ir dvasiškai nuogi stoja prieš teismą tam, kad jį patį išbandytų.
Kamiu ieškojo būdo, kaip pasakojimas apie šiuolaikinį žmogų galėtų tapti naujuoju mitu. Jo dėmesį traukė mitiniai personažai, asmeninio maišto ir tragizmo simboliai, kilę iš mylimos Viduržemio jūros civilizacijos ir pasaulio literatūros, – Sizifas, Prometėjas, Don Žuanas, Faustas, Hamletas. Savo tekstuose rašytojas stengėsi suteikti jiems naują gyvastį, sujungti senuosius Europos mitus ir tai, ką teko išgyventi XX a. – absurdą, ideologijų melą, gyvenimo ir mirties nuvertinimą, blogio banalumą, buvimą kaltam be kaltės, asmens pavertimą statistiniu vienetu, masines šių vienetų žudynes. Literatūra ir filosofija turi atsiverti šiai negatyviai patirčiai, ją be iliuzijų išsemti, bet ir rasti būdą, kaip iš jos išauginti ne juodą neviltį, o žmogiškumo prasmes – juk tai pavykdavo seniesiems mitams. Kad pasiektų dabarties skaitytojo širdį, anot Kamiu, literatūra turi išreikšti „tragediją kasdienybe ir absurdą logika“. Regis, prie tokio tikslo jis labiausiai priartėjo romane Maras (1947), kuris išsyk tapo Prancūzijos ir kone viso pasaulio literatūros „bestseleriu“, iki šiol yra dažnai verčiamas ir leidžiamas. Aiškia, objektyvia kalba pasakojamas keistas, kone fantastinis siužetas: nedidelį provincijos miestą Oraną (jame kurį laiką gyveno pats rašytojas) dabarties laikais staiga užklumpa atgijusi maro epidemija. Miestas izoliuojamas nuo pasaulio, o jo gyventojai paliekami vienui vieni kovoti arba rezignuoti ir bejėgiškai pasiduoti mirtinai ligai. Daktaras Rijė, ateistas, netikintis nei aukštomis skambiomis frazėmis, nei pergale prieš baisią epidemiją, stoja į kovą su ja vien dėl žmogiško solidarumo. Tikroviškai parašytas romanas tampa parabole apie asmens elgesį katastrofos akivaizdoje. Tokią konkrečią istoriją galima aiškinti labai įvairiai ir taikyti skirtingoms situacijoms – kaip ir mitą. Viena galimų interpretacijų: Kamiu romane maras – tai XX a. totalitarizmo simbolis. Romane-parabolėje jam pavyko suderinti šiuolaikinių problemų gelmę ir klasikinį aiškumą, įveikti dažną moderniosios literatūros ydą – uždarumą ir tapti mylimam daugybės kraštų skaitytojų.
Jau nuo karo metų Kamiu idėjos ir kūryba buvo siejamos su egzistencializmu – filosofija, kuri buvo ypač aktuali Vakarų Europoje ir pabrėžė žmogaus gyvenimo klausimų ir individo patirties, o ne abstrakčių samprotavimų svarbą. Iš tiesų rašytojui buvo artimi šios krypties pradinininkai filosofai Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche), Sorenas Kirkegoras (Søren Kierkegaard), Levas Šestovas bei žymūs to meto autoriai Karlas Jaspersas (Karl Jaspers) ir Martinas Haidegeris (Martin Heidegger), kurį laiką draugystė jį siejo su svarbiausiu prancūzų egzistencialistu Žanu Poliu Sartru. Egzistencialistai sėmėsi iš jo kūrinių idėjų, atidžiai juos sekė ir komentavo, tačiau tik iš pradžių palankiai. Pats Kamiu sąsajų neneigė, bet vengė būti priskirtas kokiai nors stovyklai ir yra nedviprasmiškai pasakęs: „Ne, aš nesu egzistencialistas“. Tą patį apie jį teigė ir Sartras: „Kamiu nėra egzistencialistas. [...] Jis – klasicistas, Viduržemio jūros žmogus. Jo pesimizmą apibūdinčiau kaip saulėtą, galvodamas apie tai, kokių juodulių yra saulėje“. Ypatingas plyšys atsivėrė 1951-aisiais, Kamiu paskelbus studiją Maištaujantis žmogus apie maištininkus Europos istorijoje. Joje iškeliama tezė „maištauju, vadinasi, esame“ (perfrazuojant Dekarto teiginį „mąstau, vadinasi, esu“), bet ir klausiama, kaip istorijoje atsitinka, kad moraliai kilnus maištas virsta nusikaltimu, valstybiniu teroru, kartuvėmis ir konclageriais? Sartras, viešai nutraukęs draugystę, ir kiti prancūzų egzistencialistai puolė šią knygą už tai, kad ji neva juodina istorinę revoliucijų kovą už teisingumą (ypač jie nenorėjo priimti kritikos, nukreiptos prieš marksizmą ir Sovietų Sąjungą, kuria, patys būdami kairieji, vis dar šventai tikėjo). Vėliau pasirodė, kad Kamiu teisingai demaskavo sovietinį terorą ir jo apaštalus. Tačiau prancūzų intelektualų elitas dar nebuvo subrendęs peržengti savo mąstymo klišių. Į daugybę skaudžių išpuolių Kamiu dažniausiai neatsakydavo, tik gūžtelėjęs pečiais ištardavo: „Paplavos“. Bet dėl to kentėjo.
1957-aisiais, vos 44-erių sulaukusiam autoriui aplenkus kitas dideles prancūzų figūras, buvo suteikta Nobelio literatūros premija už kūrybą, „kuri išryškina problemas, reikšmingas žmogaus sąžinei mūsų laikais“. Kamiu iki šiol yra vienas jauniausių premiją pelniusių laureatų. Su jam būdingu kuklumu priimdamas šią garbę pasakė, kad jos kur kas vertesnis buvo kitas prancūzų rašytojas Andrė Malro (André Malraux). Prancūzijoje premija buvo sutikta su audromis ir ginčais, tačiau nebebuvo galima paneigti Kamiu pasiektos pasaulinės šlovės viršūnės.
Visus savo kūrinius jis ketino rašyti keliais ciklais: absurdo ciklas (Svetimas, Sizifo mitas, Kaligula), maišto ciklas (Maras, Maištaujantis žmogus, Teisieji), meilės ciklas. Atrodo, kad autobiografinis romanas Pirmasis žmogus apie skurdžią vaikystę Alžyre, ištikimybę motinai ir gyvenimo geismą jau turėjo pradėti naują meilės ir šviesos kūrinių ciklą. Deja, kūrinys liko neužbaigtas. 1960 m., būdamas tik 47-erių, rašytojas staiga žuvo automobilio avarijoje, su savo leidėju vykdamas į Paryžių. Greitai lėkęs slidžiame kelyje, leidėjo nesuvaldytas automobilis tiesiog ištiško į pakelės medį. Sudraskytas Kamiu kūnas iš automobilio nuolaužų buvo traukiamas dvi valandas. Atrodytų, gyvenimo absurdas atkeršijo prieš jį maištavusiam kūrėjui. Tačiau kelioniniame krepšyje buvo rastas paskutinio romano rankraštis – nuoširdus, išpažintinis kūrinys, kai kurių skaitytojų nuomone, geriausia Kamiu knyga, išleista tik 1994-aisiais.
Česlovas Milošas (Czesław Miłosz), draugavęs su Kamiu nelengvais emigracijos Prancūzijoje metais, taip apibūdino jo asmenybę: „Niekad negalėdavau galvoti apie Kamiu tik kaip apie rašytoją, pirmiausia jis man buvo žmogus. Geras, dosnus, priklausė tiems retiems Paryžiaus literatams, kuriais visada gali pasikliauti tikrai bėdai ištikus. Esu jam dėkingas už dėmesį, už širdingumą man sunkiais momentais, už draugystės dovaną. [...] Jeigu Kamiu ko nors negalėjo atleisti Paryžiaus intelektualai, [...] tai labiausiai kūniško džiaugsmo, atotrūkio nuo visų sistemų, kurios išblunka Afrikos pajūrio saulėje“.

Mindaugas Kvietkauskas

Literatūra

Kamiu

Ar žinote, kad...